Orkestro tikslas – muzikinis Everestas

Jonas

 

Prieš trejus metus susibūręs Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras pavasario sezoną pasitinka su nauju kūrybiniu įkvėpimu, darydamas naują kokybinį šuolį. Vienintelio kamerinio orkestro Kaune vairą į savo rankas ima talentingas, ilgametę patirtį turintis dirigentas Jonas Janulevičius, pasirengęs suteikti orkestrui naujų atspalvių.

Ilgametė patirtis dirbant su Šiaulių kameriniu orkestru, Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestru bei pedagoginis darbas VDU Muzikos akademijoje docentą Joną Janulevičių užgrūdino kaip stiprų meno vadovą, kuris gali įgyvendinti ambicingus ateities planus. Kokius iššūkius veržliam kolektyvui meta naujojo dirigento batuta? J.Janulevičius neslepia: laukia daug darbo!

Save apibūdinate kaip reiklų vadovą?

Kaip vadovas galiu reikalauti labai daug, bet svarbiausia – kaip kolektyvas tuos reikalavimus priima ir įgyvendina. Čia kaip su alpinistais: vieniems pakanka ryžto ir valios įkopti į Everestą, kitiems – pristinga. Mūsų laukia labai didelis darbas. Ir kolektyvo nusiteikimas dirbti, jo jaunatviška energija – didelis privalumas.

Kai kolektyvas subrendęs, jiems jau ne taip įdomu groti naujus kūrinius, didesnė repertuaro dalis jau išgrota. Tai vadina menine branda. Bet tai – nebūtinai blogai. Pavyzdžiui, dabar aš esu tokioj brandoj ir jaučiu, kad galiu padėti orkestrui stiebtis.

Į kokius darbus bendromis jėgomis kibsite pirmiausia?

VDU kamerinio orkestro repertuare šiek tiek pasigendu kertinių kamerinio orkestro kūrinių. Tai kūriniai, kuriuos jaunas orkestras privalo turėti savo repertuare – kad būtų susigrojimas, susiklausymas. Kiekviena profesija turi savo pagrindus, savotišką abėcėlę. Ir jų abėcėlėje matau keletą spragų: kai kurių raidžių trūksta. Baroko repertuaro pamatai – puikūs, o klasicizme jau yra spragų, grojant brandžiosios romantikos muziką dar reikia gerai padirbėti, noriu pastūmėti orkestrą į garso tvirtumą, išmokyti jį groti aktyviu garsu, tokiu, kuris skverbtųsi kiaurai per visą Kauną ir Lietuvą.

Ar todėl debiutiniam koncertui su šiuo orkestru pasirinkote P.Čaikovskio „Florencijos suvenyrą“?

Būtent! Šis kūrinys parašytas sekstetui, tačiau visi geri styginių instrumentų orkestrai jį taip pat noriai traukia į savo repertuarą, prie jo grįžta vėl ir vėl – kad pasitikrintų savo formą: ar vis dar pajėgūs jį atlikti? „Florencijos suvenyras“ – tai mano iššūkis šiam jaunam kolektyvui: ar jį įveiksime? Kovo 7 dieną kviečiu visus į koncertą, kuriame ir pristatysiu savo kūrybinę laboratoriją. Šiame koncerte taip pat bus galima išvysti ir orkestro bendradarbiavimo su šokio teatru „Aura“ rezultatą – spektaklį „Apolonas ir jo mūzos“. Kaune šis spektaklis bus pristatytas pirmą kartą.

Iššūkis priimtas, jo rezultatus publika įvertins jau netrukus. O kokias regite orkestro ilgalaikes perspektyvas?

Kiekvienam orkestrui galioja toks dėsnis: kuo geresnis orkestras –  tuo mažiau repetuoja. Tuo daugiau laiko ir energijos lieka koncertams. Repeticijos – tai varginantis darbas. Ir kuo ilgiau žmonės zulina vieną kūrinį, tuo mažiau vidinės energijos lieka jį groti, sprogti koncerto metu. Geriausi pasaulio orkestrai kūrinį repetuoja 2-3 repeticijas, tiek dar yra gerai. Vėliau repeticijos ima žudyti meną. Nes menas, kuris vyksta laike ir erdvėje – šokis, muzika, teatras – yra nepakartojamas. Jei jį zulini, kartoji, ilgainiui pratrini skylę, nebelieka kūrybos stebuklo. Taigi labai tikiuosi, kad po 4-5 metų tai bus orkestras, kuris gerus, aukso fondo kūrinius galės pagroti po keleto repeticijų. Ir jei taip nutiks – galėsiu džiaugtis, jog tai – mano kadencijos nuopelnas.

Ką tik savo darbą su kameriniu orkestru pavadinote kadencija. Ar iš tikrųjų jaučiate, kad darbas su šiuo kolektyvu – tik laikinas štrichas jūsų karjeroje?

Orkestro meno vadovo „laikinumas“ yra absoliuti norma visuose geriausiuose pasaulio orkestruose. Rotacija vyksta kas 4-5 metai. Ir tai – natūralu. Menininkų pasaulyje taip pat galioja tam tikri karjeros dėsniai: vidutiniškai penkerius metus dirbdamas tą patį darbą, žmogus užsiciklina. Tai reiškia, kad jis ima kartotis, jo kūrybinės idėjos išsenka. Ateina metas kažką keisti – arba kolektyvą, arba patį darbą. Taigi nemanau, kad šioje srityje esu išimtis, ir labai ilgalaikių perspektyvų neužsibrėžiu.

Esate rengęs programas ne vienam simfoniniam orkestrui. Ar nenorėtumėte, kad šis kamerinis orkestras išaugtų iki simfoninio?

Jokiu būdu! Kaunas jau turėjo kamerinį orkestrą, vėliau jis išaugo į simfoninį orkestrą. Ir Laikinojoje sostinėje atsivėrė tuštuma. Vilniuje yra Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras. Prieš susiburiant VDU kameriniam orkestrui, Kaune šioje srityje kurį laiką žiojėjo tuštuma: kur gi tas mažas, lankstus dvidešimties žmonių kolektyvas, kuris galėtų pagroti nedidelį koncertą Rotušėje, priimant garbingus svečius? O ką galima kviestis pagroti per inauguracijas, įvairias šventes, vykstančias kamerinėje aplinkoje? Šiam kolektyvui tikrai nereikia išaugti į simfoninį orkestrą, kur kas svarbiau – užpildyti atsivėrusią nišą, ir nepavargti augti profesionaliai!

Kalbėjosi Laura Barzdaitienė